Dvi žinios buvo paskelbtos šiomis dienomis beveik tuo pačiu metu: Vyriausybė siūlo partijoms pasirašyti susitarimą dėl švietimo reformų (Prezidentas taip pat ragina partijas tai padaryti), kai kurios partijos abejoja, ar verta tai daryti; tuo tarpu 5-ios verslą vienijančios organizacijos skelbia, kad traukiasi iš prieš 2 metus pasirašyto susitarimo dėl paramos Vyriausybės skelbiamoms reformoms.

Bet kuris politikas, analitikas ar šiaip sveikai ir pilietiškai mąstantis žmogus pasakys, kad susitarti dėl svarbių valstybės politikos krypčių yra svarbu. Kyla klausimas, kodėl partijos abejoja tuo ir kodėl verslas atsisako savo ankstesnių parašų.

Ta proga keletas pastabų: bendrų – apie lietuvišką politinių susitarimų žanrą ir konkrečių – apie susitarimą dėl švietimo.

I. Dėl lietuviškų susitarimų, kaip valstybės politikos simuliacijos

Per 30 Nepriklausomybės metų esu prisidėjęs prie daugelio įvairių politinių susitarimų rengimo ir pasirašymo. Taip pat esu nagrinėjęs ir rašęs apie kitų šalių tokių susitarimų patirtį. Europoje yra labai sėkmingų susitarimų pavyzdžių: pvz. Airijoje dar 1987 metais pasirašytas partijų ir socialinių partnerių susitarimas dėl esminių ekonomikos reformų lėmė tai, kas yra vadinama 1990-2000-ųjų “Airijos ekonomikos stebuklu”. Danijoje kas 4 metai pasirašomo parlamentinių partijų Gynybos susitarimo apimtis siekia iki 60 psl. ir detaliai numato visus karinius įsigijimus bei gynybos pajėgumų plėtojimo ypatumus.

Lietuvoje turime įvairios susitarimų patirties. Visi žinome, kad gerai veikia 2014 metų partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo iki 2% BVP. Toks susitarimas buvo pasirašytas po Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Partijos, pasirašydamos tokį susitarimą, gerai žinojo, kad toks lėšų kiekis yra NATO standartas ir tai, kad kariuomenė tuos pinigus panaudos taip pat pagal NATO standartus. Todėl susitarimas buvo reikšmingas ir efektyvus.

Panašiai veikė susitarimai dėl gynybos ir užsienio politikos iki 2004 metų, kuriuose būdavo teigiama, kad Lietuva siekia narystės NATO ir ES. Tai bent jau įtikindavo užsienio partnerius, kad, nepaisant lietuviškų dramatiškų politinių pasikeitimų ar keistų referendumų, Lietuva išlaiko tą pačią geopolitinę kryptį.

Tuo tarpu visa eilė kitokių susitarimų, ypač pagausėjusių per paskutinį dešimtmetį: ir dėl švietimo, ir dėl emigracijos, ir dėl demografijos, ir dėl inovacijų, praktiškai neturėjo kokios nors didesnės įtakos nei valstybės politikai, nei kokios nors svarbesnės problemos sprendimui.

Apibendrinant lietuvišką patirtį, galima pasakyti labai paprastai: susitarimai buvo veiksmingi ten, kur jie apibrėžė labai aiškius ir nedviprasmiškus, bealternatyvius tikslus (2% gynybai, ES ar NATO narystės siekis). Šių tikslų įgyvendinimas, juos apibrėžus, nereikalavo kokių nors papildomų intelektualių diskusijų, todėl jų įgyvendinimas ir buvo efektyvus.

Tuo tarpu tarppartiniai susitarimai įgyvendinti “švietimo reformą ar aukštojo mokslo reformą”, “spręsti demografijos ar emigracijos problemas”, neturėdami savyje rimto intelektualinio turinio, valstybės gyvenime taip nieko ir nepakeisdavo. Net sutarimai įrašyti į tokius susitarimus 6% nuo BVP švietimui nebūdavo realizuojami, nes politikai, net ir pasirašę tokį sutarimą, intuityviai jausdavo, kad švietimo žemos kokybės priežastys yra ne vien tik lėšų trūkumas. O tuo tarpu suvokti, ką reikia keisti švietime iš esmės, kad tie pinigai duotų kokybišką rezultatą, politikams neužtekdavo intelektinio potencialo, todėl ir į visą susitarimą žiūrėdavo pro pirštus.

Štai tokiu keliu einant taip vadinami “tarppartiniai susitarimai” vis labiau devalvavosi ir paprasčiausiai tapo rimtos valstybės politikos simuliacijos instrumentu. Tai ėmė veikti labai paprastai: kai valdžia girdi visuomenės nusiskundimus, kad, pavyzdžiui, su švietimu yra blogai, bet valdžia neturi intelektinio pajėgumo pasiūlyti rimtos ir pagrįstos švietimo sistemos pertvarkos, nesugeba šioje srityje įgyvendinti rimtos valstybės politikos, tada skubiai pasiūlo tartis ir pasirašyti tarppartinį susitarimą dėl švietimo reformos. Tokio susitarimo turinys valdžiai nelabai rūpi, nes pati “susitarimo dėl švietimo reformos” iniciatyva tampa priedangos lapeliu, siekiant paslėpti valdžios nepajėgumą įgyvendinti rimtą ir intelektualiai pagrįstą reformą. O pakeliui dar galima apkaltinti ir opozicijos partijas, kad jos tariamai sabotuoja tokią svarbią reformą, nepasirašydamos valdžios pasiūlyto “tuščio” susitarimo.

Valstybės politika Lietuvoje jau pakankamai ilgą laiką kenčia nuo valdžios intelektinio nepajėgumo, rimtų idėjų stokos ir nesibaigiančių bandymų simuliuoti tokios politikos darymą, siūlant vis naujus tuščius susitarimus.

II. Apie Vyriausybės siūlomą naujausią susitarimą dėl švietimo.

Nesiimu nuodugniai nagrinėti Vyriausybės pasiūlyto susitarimo projekto, tačiau stebiuosi, kad Lietuvoje ir toliau yra galvojama, jog vienintelė mūsų švietimo problema yra tariamai per mažas finansavimas ir per didelis mokyklų skaičius, ypač kaimiškuose regionuose. O štai universitetų vienintelė problema, pagal valdžią, yra tik per mažas priėmimo balas.

Nesakau, kad tai yra nesvarbios problemos, tačiau stebiuosi, kad tik tokioms diskusijoms ir toliau tesame pajėgūs. Tuo tarpu pasaulis intensyviai diskutuoja, ar verta mokytojo darbą su mokiniais padaryti labiau individualizuotą, ar mokinių testavimas yra geriausias būdas įvertinti jų išsilavinimą, ar mokyklų konkurencija yra savaiminis gėris. Pasiskaitęs šiek tiek išsamiau apie pasaulyje vykstančias tokias diskusijas, rašiau, kad Lietuvai reikia koncentruotis į naujos švietimo koncepcijos parengimą (https://www.delfi.lt/…/a-kubilius-kodel-ir-kokios-naujos-sv…https://www.delfi.lt/…/a-kubilius-svietimas-idejines-mazakr…), tačiau ir toliau valdžia pajėgia siūlyti tartis tik dėl mokyklų tinklo. Lygiai taip pat ir dėl universitetų: esu rašęs apie pasaulyje (net pas mūsų artimiausius kaimynus) skelbiamas iniciatyvas kurti savo šalyse pasaulinio lygmens universitetus ir ko tam reikia (https://www.delfi.lt/…/a-kubilius-ar-gali-lietuva-tureti-pa…), tačiau mūsų valdžios tokios pasaulio naujienos niekaip nepasiekia.

Ko Lietuvai labiausiai šiandien reikia – kad valdžia nustotų simuliuoti valstybės politiką, ten kur jos nėra ir kur nėra pajėgumų ją kurti. Ką visų pirma Lietuvoje reikia reformuoti – tai pačių reformų darymą. Nustokime žadėti daryti “švietimo reformą” ar siūlyti pasirašyti susitarimus dėl jų darymo, jeigu nepajėgiame nei pasaulinių tendencijų suvokti, nei savo problemų deramai išsinagrinėti.

Ir jeigu Vyriausybė sugeba pasiūlyti tik tokį “tuščią” susitarimą dėl švietimo, tai iš to galima padaryti tik vieną liūdną išvadą – Lietuva “nebeturi” Švietimo ir mokslo ministerijos, nes ji turėjo rengti tokį susitarimo projektą, o iš jo “tuštumo” matosi, kad jokio intelektinio potencialo švietimo reikaluose šioje ministerijoje nebėra likę.

Valdžia simuliuoja norą daryti švietimo reformą; Vyriausybė simuliuoja, kad turi Švietimo ir mokslo ministeriją; kuo toliau tuo labiau gyvename valstybėje, kurioje visa valstybės politika yra tik simuliuojama.

Kai mokiniai simuliuoja tam, kad neitų į pamokas – jie gauna barti, nes tai yra negražu. Kai valdžia simuliuoja rimtos valstybinės politikos įgyvendinimą ar reformų darymą – tokio valdžios simuliavimo kritikai susilaukia priekaištų, kad trukdo valdžiai “dirpti”. Net ir “antivalstybiniais” būna išvadinami. O pati valdžia ir toliau simuliuoja.

Tekstas paimtas iš autoriaus, kuris yra  Europos liaudis partijos frakcijos narys Europos Parlamente, Facebook’o paskyros.