Paradoksalu, bet sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją buvo paprasčiau nei šiandien. Laisva Lietuva buvo kaip Pažadėtoji žemė, šviesi alternatyva kasdieniam absurdui, nepritekliui, neteisybei. Ši alternatyva vienijo ir teikė jėgų, padėjo išlikti žmonėmis aplinkoje, kurioje patogiau buvo tapti totalitarinės sistemos kontroliuojamos bandos dalimi. Pakakdavo gesto, šventinės šypsenos, netikėčiausiose vietose „pražydusios“ Trispalvės, ir sovietinis griozdas krūpteldavo. Vasario 16-oji sovietmečiu dar kartą patvirtindavo, jog jokia tamsa neužgoš šviesos. Okupantai silpni, jie bijo, nes žino, kad galiausiai pralaimės. Melas, išdavystė, pyktis visada pralaimi. Tai dėsnis, kurį pernelyg dažnai pamirštame šiandien.

O kokia nuostabi sovietmečiu atrodė Trispalvė. Tarsi Rojaus švytėjimas pilkumos terorizuojamoje kasdienybėje.

O dabar?

Atėjo laisvės metas. Kartu su daugybe pamokų. Viena iš jų, jog nėra paprasta būti laisvu žmogumi, kuris atsako už save, savo klaidas. Vergus kartu laiko šeimininko bizūnas, pagaliau ir grandinės, sujungiančios į grupę. Kas vienija laisvus žmones? Kaip turėtų būti kuriama bendrystė?

Vasario 16-oji vis labiau tapo dar vienu laisvadieniu, „valdiškų“ žodžių porcija. Tuo labiau kad su „laisve“ susijusių datų kalendoriuje atsirado itin daug. Tuo labiau kad „laisvė“ jau nebebuvo šviesi ir šildanti alternatyva, bet erškėčiais apaugęs kelias, kuriuo tenka eiti čia ir dabar.

Man asmeniškai valstybinių švenčių vertė, jų atgaiva devalvavosi, kai jų organizatoriais ir oratoriais tapo tie, kurie andai drebėdami ir putodami pykčiu plėšė trispalves, siuntė žmones į klaikias KGB kameras, užsirašinėjo tų, kurie vaikšto į bažnyčią, vardus, kalbėjo partiniuose plenumuose, pripildydami erdvę bereikšmių žodžių mase. Pamenu, kai kartą, klausydamas, kaip Vasario 16-ąją liaupsina politikas, ilgą laiką tarnavęs okupantų sukurto politinio marionečių teatro svarbiausiąja marionete, pajutau, jog negaliu atsispirti slogiam jausmui, kad jaučiuosi apvogtas, Pajutau, jog iš mūsų pavogta pati gražiausia valstybinė šventė, o gal net ir pati Tėvynė.

Tik vėliau supratau, kad ir vėl pakliuvau į Piktojo spąstus. Supratau, kad vis dar galvoju kaip vergas, o ne kaip laisvas žmogus. Laisvė ir neviltis, laisvė ir tūžmastis – nesuderinami dalykai. Laisvė išauginama širdyje, ir niekas negali paversti žmogaus vergu, jei jis su tuo nesutinka. Niekas iš manęs negali pavogti šventės, nes jos esmė – ne politikų kalbos, iškilmingi minėjimai ar įstatymo numatyta tvarka privalomai keliamos vėliavos.

Ar dera pykti ant paciento, jog jis serga? Ar  dera pykti ant Tėvynės ir Laisvės, jei politinė valdžia pramuša vis žemesnį „dugną“? Nacionalinių premijų įteikimo skandalas kiek pridengė dar vieną „parodomosios politikos“ blyksnį: Premjeras, nusprendęs paimti atostogas per Vasario Šešioliktąją, pabandė tiek kalendorių, tiek visą tikrovę pertvarkyti pagal  savo įgeidžius. Vasario  13-ąją Vilniaus Televizijos bokštas buvo papuoštas gražia didele vėliava. Ta proga Premjeras pasakė patriotinę kalbą ir išvažiavo. Kitą dieną vėliava buvo nuleista. Kiek suprantu, dėl techninių dalykų ji ten negali kabėti bent kelias paras. Tai kodėl buvo iškelta ne Nepriklausomybės, bet Valentino dienos proga? Nes Premjerui taip buvo patogiau. Tačiau nei Trispalvės, nei Nepriklausomybės joks Premjeras negali „nupiginti“.

Man ir šiandien Vasario 16-oji brangiausia tuo, kad byloja apie laisvės trapumą. Daug kalbame apie įvairias krizes, grėsmes, pavojus, apie tai, jog sunku mažai tautai išlikti globaliame pasaulyje. Veikiausiai tai tiesa, tačiau tiesa ir tai, jog laisvė visada yra trapi, visada balansuoja ant bedugnės ribos, nors ji logiškai neturėtų išlikti, Dievo malone turėtume vadinti tai, kad ji išlieka. Bent jau kaip ilgesys, prasiskverbiantis pro subanalėjusią kasdienybę.

Prisiminkime, Nepriklausomos Lietuvos atsiradimas agresyvių Rusijos, Vokietijos, Lenkijos pašonėje 1918 metais – tikra Viešpaties dovana. Tereikėjo mažyčio tarptautinės situacijos kryptelėjimo į kurią nors pusę, ir Europos istorija būtų kitokia.

Nenoriu jokiu būdu sumenkinti Vasario 16-osios deklaracijos. Tai buvo žodžiai, kurie virto kūnu. Tai buvo malda, kurią Viešpats išklausė. Tie, kurie ją ištarė, yra verti didelės pagarbos. Tačiau noriu pabrėžti būtent tai, jog laisvė nėra racionalus projektas, šachmatų partija, kurioje galima numatyti daug ėjimų į priekį – tai malda, kreipimasis, apsisprendimas. Tai pirmiausia – vidinis judesys, kuris neretai atrodo beviltiškas, pasmerktas, tačiau būtent tokie judesiai, o ne ekonomika, interesai kuria istoriją.

Laisvės byla tęsiasi, ir kiekvieną dieną ją mums reikia ginti. Nėra garantijų, jog kada nors nepritrūksime jėgų, kad nebūsime suvilioti tuščių pažadų, tačiau čia ir dabar turime galvoti ne apie tai, kas įmanoma, o kas ne, bet apie tai, dėl ko apsisprendžiame.

Nepamirškime, jog laisvė verta tiek, kiek už ją esame pasirengę paaukoti ir dar, jog kiekviena karta turi savo kovą už laisvė, su savo priemonėmis, savo talentais. Todėl didžiausia pagarba Vasario 16-ajai šiandien yra ne tiek reveransas praeities signatarams, kiek jų darbo tęsimas čia ir dabar.