Dar vienas tekstas, kuriuo reaguoju į viešą TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio laišką. Pirmame įraše išsakiau savo poziciją, kaip suprantu TS-LKD atsinaujinmimą, dabar gi noriu sureaguoti į teiginį, kad mums reikia „ramesnės politikos“, o kitam kartui palieku svarstymus apie perspektyvas.

Šiandien politikai. Mėgsta kalbėti apie vertybes, nors pati „vertybių“ sąvoka atsirado gana vėlai ir savo esme yra modernybės produktas. Antikos-krikščioniškame Vakarų pasaulyje daug svarbiau buvo dorybės, kurios formuoja politiko charakterį, mąstymą ir veikimo būdą. Primenu, kad „klasikinės dorybės“ yra keturios: drąsa, išmintis, nuosaikumas ir teisingumas.

Gyvename įvairių radikalizmų išbujojimo laikotarpiu ir šiandien nėra paprasta žmonėms įrodyti, kad būtent nuosaikumas yra dorybė. Tai kartu ir savo ribotumo pripažinimas, ir realistinis požiūris į tikrovę, suvokiant, kad kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio ir tikslą pasiekia ne tas, kuris apie jį be paliovos plepa, bet tas, kuris, kad ir nedideliais žingsniais, juda šio tikslo link.

Kai G. Landsbergis laiške bendražygiams prabyla apie „ramesnę politiką“, aš tai suprantu, kaip raginimą praktikuoti nuosaikumo dorybę. Pripažinkime, kad šiandien, kai politikai įprato konkuruoti reformų greičiu, kai visi jaučiamės tarsi vėluojantys į gyvenimo traukinį, nėra paprasta rimtai priimti raginimą sulėtinti gyvenimo tempą, tapti dėmesingesniu sau ir kitiems.

Visiška nesąmonė, kai Seimo pirmininkas kokybiško Parlamento darbo rodikliu įvardija tai, kad priimame daugybę įstatymų ir pataisų. Visose srityse be paliovos kalbama apie reformas, vykdomi pokyčiai vardan pokyčių. Kai nebežinoma, ką dar pakeisti (sujaukti), pradedami keisti ministerijų pavadinimai ar jų geografinė vieta.

Šiandien kalbos apie reformas man pirmiausia atrodo, kaip dulkių kėlimas. Baiminamasi nustoti, nes, išsisklaidžius dulkėms, veikiausiai pasirodys liūdnas vaizdas.

Ne, tikrai nesakau, kad nereikia jokių pokyčių. Tikrai nereikia būtent reformų vardan reformų. Kaip skelbia klasikinis konservatizmas: „Nėra reikalo taisyti to, kas nesugedo.“

Labai ilgą laiką visos valdžios su valstybe elgėsi, kaip su lego kaladėlėmis, kurias reikia nuolat perdėlioti, siekiant vis tobulesnių formų. Tačiau, mano įsitikinimu, valstybė kur kas panašesnė į sodą, kuriame yra daug gražių dalykų, tačiau taip pat yra ir piktžolių. Tikra reforma – tai piktžolių išravėjimas ir gerų augalų tręšimas, o ne nuolatinis sodo perplanavimas, vis persodinant augalus į naujas vietas.

Sodo metafora svarbi ir tuo, kad ji atskleidžia svarbią „dešinės“ politikos nuostatą – svarbiausia yra vidinė augalų jėga, o sodininkas tik pagalbininkas. Jis tarnauja sodui, o ne nurodinėja, kaip kuriam augalui augti.

Šiandien politikai Lietuvoje iš tiesų reikia nuosaikumo dorybės ir daugiau ramybės. Svarbiau ne didžiulis tempas, bet aiškus suvokimas, kur ir kodėl judame.

Nuo sodo metaforos natūralu pereiti prie ekologijos, kurią G. Landsbergis akcentuoja. Dėmesys aplinkosaugai, klimato krizei – labai pozityvus TS-LKD atsinaujinimo vaisius. Tai, kad tampame jautresni Sesei Gamtai, liudija, jog auga ir mūsų bendruomenės emocinis intelektas. Kaip yra pastebėjęs popiežius Pranciškus, tai, kaip mes elgiamės su gamta, atskleidžia, kokios dramos vyksta mūsų viduje, kaip mes priimame kitą žmogų.

TS-LKD poziicjos išskirtinumas ekologinėje tematikoje turėtų būti priešpriešos tarp rūpestingos aplinkosaugos ir inovatyvios ekonomikos atmetimas, taip pat kliovimasis mokslu, o ne „naująja pagonybe“, kuri įkvepia antivakserius ir panašias grupes.

LVŽS parodė, kaip galima sukompromituoti net ir savo esme kilnias idėjas. Mūsų tikslas tikrai nėra daryti viską priešingai, nei darė LŽVS, tačiau, kad ir ko imtumėmės, visada turime prisiminti, kokio tikslo siekiame, kad nenutiktų, kaip gerokai pagyvenusiam senjorui, kuris skundžiasi gydytojui, kad vis vaikšto paskui moteris. Kai gydytojas atsako, jog tai skamba normaliai, senjoras liūdnai atsako, jog problema ta, kad jis visiškai neatsimena, ko paskui jas jis vaikšto..