Žiema neateina ir soduose bei miškuose pradeda skleistis gėlės. Tikėtina, trumpam. Gamtininkai sako, kad augalai tokiu būdu švaisto savo gyvybinę energiją ir pavasarį gali turėti rimtų sunkumų.
Neretai būna, kad įvykiai politikoje atspindi tai, kas vyksta gamtoje. Jau esu ne kartą reiškęs nuostabą, kad taip energingai vasarą apie naujų partijų kūrimą paskelbę politikai paskui kažkur pranyko. Gal visas jėgas skyrė pirminės politinės kariuomenės rekrūtavimui?
Viešumoje girdėjome tik tai, kad politikas R susipyko su politiku D, be to dar jie abu nemėgsta politiko J, o pastarasis žadėjo politikui K politinę santuoką, bet pabėgo nuo „altoriaus“, o dar politikai Ž,Z ir P nusprendė drauge veikti (ar pamenat Erlicko gražią frazę: jei trys vyrai stovi prie gastronomo, tai dar nieko nereiškia.)
Pirmasis iš gandų rūko išlindo Žemaitaitis ir paskelbė, kad dar truputis kantrybės ir sužinosime, kaip jo partija vadinsis ir kas jai vadovaus. Esą tai bus gerai žinomas Lietuvoje verslininkas, vyresnės kartos ir esą labai sąžiningas.
Kitas žingsnis – Žemaitaits susigrąžino Bartkevičių. Tad Kamblevičiui teliko šaukti apie tai, kad aplink vien išdavikai ir provokatoriai. Beje, šauksme išgirdome ir skundą, kad Juozaitis „metė“ Kamblevičių ir su kitais susidėjo. Ką darys Kamblevičius ir jo būrelis? Visiškai neaišku. Panašu, kad ir Kamblevičiaus vaizduotė veikia ne geriau nei Gražulio.
 
Netrukus pasigirdo žinių ir apie Juozaitį. Susipykęs su tautininkais ir su Radžvilo kompanija, Juozaitis nusprendė perimti vadovavimą pensininkų partijai ir dar ilgą pavadinimą sugalvojo, kuriame akcentuojama „kartų santalka“. Ekscentriškas filosofas net ir anekdotą papasakojo, esą būsimajame Seime jis garantuotai turės mažiausiai keliolika vietų. Kiek suprantu, Juozaitis įsitikinęs, kad už jį balsuos visi Lietuvos pensininkai. Nemanau, Nebent tie, kurie dar perskaitė „Durnių laivą“ ir svarbiausiu informacijos šaltiniu laiko „Vakaro žinias“.
 
Per Prezidento rinkimus Juozaičiui pavyko surinkti daugiau nei penkis procentus balsų. Tačiau nepamirškim, kad jis atrodė naujas gelbėtojas, kurį palaikė tautininkai, radžvilistai ir kitos nesėkmingų politikų savipagalbos grupės. Dabartinėje situacijoje Juozaičio geriausiu pasiekimu būtų kokie du procentai. Jei labai rimtai dirbtų.
 
Apie tai, kad jau vasarį įvyks steigiamasis neokrikdemų suvažiavimas pranešė ir Rimas Dagys. Jis paskelbė, kad vis dar renka dviejų tūkstančių komandą, bet yra nusiteikęs optimistiškai. Kita vertus, Dagys pastarosiomis dienomis pagarsėjo labiau ne partijos kūrimu, bet „nesuveikusios kortelės detektyvu“ per balsavimą už rinkimų kartelės nuleidimą. Beje, po šio balsavimo bent keli Seimo nariai prabilo, kad Dagys esą slaptas konservatorių agentas ir jo partijos kūrimas – tai dūmų uždanga.
 
Neabejoju, kad tokie gandai Rimui labai nemalonūs. Nors dar nemaloniau tai, kad po to, kai kartelė liko ties penkiais procentais, neokrikdemams priartėti prie šios ribos beviltiška.
 
Rimas tvirtina, kad jo naujoje partijoje bus daugumoje TS-LKD palikę žmonės. Na, pažiūrėsime, kai įvyks steigiamasis suvažiavimas. Nes dabar skaičiai „nesusieina“ – TS-LKD palikusių narių skaičius daug kartų mažesnis nei steigėjų reikia naujai partijai. Gal Rimui pavyks į politiką įjungti naujus žmones. Tik ar ilgam?
 
Bet kuriuo atveju, TS-LKD bendruomenė gali tik padėkoti Dagiui už tai, kad jo išėjimas ir su juo susijusi retorika paskatino rimtą vidinę diskusiją ir šiandien konservatoriai ir krikdemai vieningi, kaip niekada anksčiau.
 
Kol kas, regis, nebuvo paskelbta data, kada įvyks Radžvilo Nacionalinės vienybės judėjimo steigiamasis suvažiavimas. Paradoksalu jau tai, kad Radžvilas akcentuoja vienybę ir tuo pat metu su visais pykstasi ir atsiriboja tiek nuo Dagio, tiek nuo Juozaičio. Radžvilistai pasirinko save pristatyti, kaip didžiausius Lietuvoje Generolo Vėtros gynėjus, pasitelkė „holokausto industrijos“ kortą ir tikisi patraukti tuos, kuriems nepatinka atspalviai, kuriems paprasčiau būti radikalais.
 
Kiek turi šansų rinkimuose radžvilistai? Mano įsitikinimu, veikiau jau Radžvilas ir Sinica susipyks, nei jų politinis judėjimas surinks daugiau nei kelis procentus. Prisiminkime Radžvilo pasiekimą per Europos Parlamento rinkimus. Nebuvo įspūdingas, o dabar dar teks balsus dalintis su Juozaičiu, Dagiu, suskeldėjusiais „tvarkiečiais“ bei iš dalies Puteikio „centristais“.
 
Paradoksaliausia tai, kad Lietuvoje, regis, suvešės nemažai naujų politinių partijų, bet naujų politikų išvysime gerokai . mažiau. Absoliuti dauguma naujų partijų steigėjų – tai žmonės, nutarę pakeisti „politinį automobilį“.
 
Spėju, jei visi „seni-nauji gelbėtojai“ susivienytų, tikrai būtų intriga, kad jie gali perlipti penkių procentų kartelę. Tačiau, panašu, kad skeldėjimas ir atsiribojimas yra jų gyvenimo būdas, kuris yra stipresnis nei politinis racionalumas.