Pandemija, karantinas, kraupi informacija apie mirštančius žmones – visa tai sukrėtė ir pasigirdo kalbų, kad „pasaulis nebebus toks, koks buvęs“, „jei žmonija išgyvens, privalės keistis…“ Pripažinome ir tai, kad prieš karantiną panašėjome į adrenalino mėgėjus, kurie, važiuodami automobiliu, ne tiek galvoja apie tai, kur važiuoja, bet veikiau išbando, kokiu maksimaliu greičiu gali lėkti automobilis. Karantinas esą turėjo būti savotiškos „rekolekcijos“, gyvenimo būdo, prioritetų, tikslų permąstymas.

Šiame kontekste stebino prancūzų rašytojo Michel Houellebecq įsitikinimas, kad nieko iš dabartinės krizės nepasimokysime ir nebus jokių esminių elgesio pasikeitimų. Paprasčiausiai, chaoso taps šiek tiek daugiau, o mes būsime dar didesni cinikai.

Šiandien, kai du karantino mėnesiai eina į pabaigą, tenka pripažinti, kad Houellebecqo skepsis atrodo vis įtaigesnis. Taip teigti skatina ne tik Lietuvos realijos, bet ir iš užsienio sklindanti informacija.

Tragikomiškiausia yra tai, kad politikai per dabartinę krizę dar labiau įsijautė į dievų, kurių įsakymais kuriama pasaulio tvarka, vaidmenį. Panašu, kad dalis politikų tikrai tiki, kad tai jie gali nugalėti virusus, pamaitinti alkanus ar net pinigus kaip dangiškąją maną berti visuomenei. Natūralu, kad jie nesupranta, kai nedėkingos visuomenės atstovai ragina susimažinti atlyginimus, rodyti solidarumą su tais, kurie nugrimzdo į gilią finansinę krizę.

Nedėkingieji – MES dirbame be poilsio valandų, rūpinamės jumis, mokome pajusti dėkingumą už kiekvieną laisvesnį oro gurkšnį (net leidome maudytis ežeruose ir upėse be apsauginių kaukių), valdome tikrovę, – o JŪS dar drįstate skaičiuoti dievų pinigus.

Kas kasdien kovoja už kiekvieno iš mūsų gyvybę? Ne, medikai tik eiliniai kareiviai šioje kovoje. Visada svarbiausi generolai, kurie kasdien iškilmingai per spaudos konferencijas praneša apie nuveiktus žygdarbius. Beje, kaip žmonės nesupranta, kad būtent generolams reikalingos efektyviausios apsaugos priemonės, operatyviausi testai, o ne medikams? Ką pastarųjų kompetencija ir pasiaukojimas reikštų be kasdienių politinio šamanizmo seansų viešumoje? Kaip sakė vienas iš tų seansų dalyvių, per juos net tiesa ir tiksli informacija nesvarbu, reikalingas tik efektas.

Kaip Lietuvos valstybės biudžete atsiranda pinigų? Sakote, kad mes visi, kurie dirbame, sumokame mokesčius, jog būtų galima padėti tiems, kurie stokoja, kad būtų iš ko finansuoti visiems reikalingas paslaugas, švietimo, sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. Pamirškime šias banalias tiesas – taip buvo tik iki karantino. Dabar gi egzistuoja „spintelė“, iš kurios tie, kurie yra valdžioje, traukia pinigus ir dalina žmonėms.

Duoda tiek, kiek negaila. Būna valdžia, kuri pradeda gailėti pinigų ir paprasčiausia laiko juos spintelėje, o būna tikrų šiuolaikinių prometėjų, kurie pasiryžę visus mus pinigais apipilti. Kas nors prieštarauja, kad „spintelės“ turinys priklauso nuo to, kiek verslininkai sugeba sukurti darbo vietų, kaip sekasi pelningai veikti? Naivuoliai – verslininkai yra potencialūs vagys, kuriuos reikia tvirtai kontroliuoti. Dalis verslo dar simuliantai, kurie apsimeta, kad negali kelis mėnesius be pinigų pragyventi. Pinigai „spintelėje“ – tai išskirtinė Vyriausybės nuosavybė. Todėl garbė ir šlovė, kai ši nusprendžia padovanoti juos tam tikroms visuomenės grupėms.

Klausiate, o kas bus, kai „spintelė“ taps tuščia ir nebus iš ko vykdyti valstybės įsipareigojimus sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kt. sritims? Tokį klausimą gali užduoti tik labai nejautrūs žmonės, kurie nemyli senolių. Pastariesiems jau šiandien (tiksliau, Vyriausybė apskaičiavo, kad labiausiai po trijų mėnesių) reikia pinigų ir čia ne vieta derėtis. Nebūkite konservatoriai, kurie perspėja, kad nemokamų pietų nebūna. Jie pamiršo labdaros valgyklas. Tiesa, kaip jos maisto įsigyja, jau ne politikų rūpestis.

Lietuvos politikai ne tik žmones išgydo, pinigų parūpina, bet ir sugeba parodyti, kad žmonių dresūra – visai realus dalykas. Kaip sakė vienas iš generolų: „Jei atšauksime karantiną, nebegalėsime valdyti.“ Tikrovės? Pašauktieji valdyti šiandien gali vienas veiklas leisti, o kitas – drausti. Mes turime jų prašyti, maldauti, tada jie padaro malonę arba ne. Jie nusprendžia, kas mums gyvybiškai svarbu, o kas – prabanga. Pavyzdžiui, psichoterapija – tai prabanga, kuri gali palaukti. Kaip ir odontologo paslaugos.

Karantino pradžioje guodėmės, kad kažkada krizė pasibaigs ir tada… Tačiau panašu, kad savo rankose valstybės svertus turintys politikai pajuto, kad krizė – tai jų klestėjimo metas. Kai ji baigsis, gali kilti daug nemalonių klausimų, o dabar visada galima apeliuoti į krizę. Artėjant rinkimams, ji garantuoja, kad turi visą dėmesį, o oponentai tegu kantriai laukia karantino pabaigos.

Galbūt visa tai, ką dabar matome, yra miglų migla ir ji išsisklaidys. Neveltui liaudies išmintis sako, kas aukštai pakyla, dažnai žemai krenta. Tačiau yra itin svarbus kriterijus, ar tikrai keičiame mąstymą. Iki pandemijos mokslinių laboratorijų biudžetai buvo mažesni nei žymių futbolo klubų. Mes investavome į duoną ir žaidimus, pamiršdami, kad gyvename labai trapiame pasaulyje, kuriame mums būtini ginklai gelbėtis nuo epidemijų ar kitokių iššūkių. Mums taip pat reikalingi gyvybingi ir kūrybingi humanitariniai bei socialiniai mokslai, nes būtinas esminis peržiūrėjimas, kaip gyventi trapiame pasaulyje, netikrumo akivaizdoje…

Pagaliau, daug kas priklauso ir nuo to, kiek kiekvienas kovojame už sveiką protą, nes, kaip matome, žmonės labai lengvai pradeda galvoti, kad saulė pateka dėl to, kad gaidys pragydo, kad valdžia yra biudžeto savininkė ir visus pinigus mums uždirba, kad, susirgus, ne tiek svarbu kreiptis į kompetetingą mediką, kiek išklausyti A. Verygos spaudos konferencijos.

Houellebecq’o perspėjimas labai svarbus. Pandemija, karantinas savaime nieko nekeičia. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į visą tai reaguojame.

Andrius Navickas