Liepos 6-ąją visame pasaulyje skambėjo Lietuvos himnas. Tai nesukelia globalių permainų, tačiau, tikiu, labai svarbu. Tikėtina, kad tai vienas iš įrodymų, kad mes vis dar esame kitokie nei Rusija ar Baltarusija.

Kaip tik socialiniuose tinkluose akis užkliuvo už ypatingo Rusijos aktoriaus, visuomenės veikėjo, disidento minčių fragmento apie laisvę ir situaciją Rusijoje. Pabandysiu esmę perteikti lietuviškai. Olegui Basiašviliui aštuoniasdešimt šešeri ir pastaruoju metu daugiausia laiko jam tenka skirti kovai su sunkiomis ligomis. Nepaisant to, jis išlieka vienas iš moralinių autoritetų tiems, kas nepritaria Vladimiro Putino režimui ir imperialistiniam mąstymui.

Viena iš plačiausiai paplitusių jo frazių yra ši: „Inteligentas – tai žmogus su skaudančia sąžine.“

Na, o dabar žadėtas vertimas:

„Sovietų Sąjunga įvykdė siaubingą nusikaltimą: panašu, kad per savo gyvavimą ji sunaikino visus, kurie galėtų džiaugtis laisve. Paskutinė laisvės banga – Novočerkasko maištas Nikitos Chruščiovo laikais. Kai vėliau atsirado šansas kovoti už laisvę, nebebuvo kam juo pasinaudoti. Valia laisvei liko Ukrainoje, Pabaltijo valstybėse ir Gruzijoje. Tačiau ne Rusijoje. Čia pilietiškumas yra nuleistas žemiau plintuso.

Nėra ko lyginti net su Stalino laikais. Anuomet sistemai bent jau teko įveikti kažkokį pasipriešinimą. Būta valstiečių sukilimų, būta Vlasovo pasekėjų. Buvo platus sluoksnis žmonių, kurie nekentė Stalino ir sovietinės sistemos apskritai. Neatsitiktinai sistema, kaip ginklą, sukūrė GULAGĄ. Šiandien jis jau nebereikalingas. Ši tauta myli vadą ir be GULAGO. Baisus dalykas, kai vergovė palaikoma jėga, tačiau dar baisiau – vergovė be prievartos.

Galima baisėtis sovietiniu žmogumi su vatinuku, bet dar baisesnis – sovietinis žmogus, kuris važinėja užsienietišku automobiliu, rengiasi importiniais drabužiais, ilsisi Europoje ir tuo pat metu – nekenčia Vakarų. Sovietmečiu visi privalėjo kelti raudoną vėliavą. Neiškelsi – bus nemalonumų. Šiandien jau nėra tokios prievartos, niekas neverčia įsisegti Georgijos juostelės ar priklijuoti jos prie automobilio – tačiau tai daroma masiškai, nesusimąstant, kaip dviprasmiškai atrodo „koloradas“, kuris esą „simbolizuoja pergalę“, ant vakarietiško automobilio.

Šis dabartinis savanoriškas neostalinizmas, laisvės atsisakymas savo noru – gerokai baisiau nei stalinistinė atmosfera. Jis skelbia apie visišką degradaciją, veikiausiai – nebeatstatomą. Tai išsigimimas, kaip galingos antiselekcijos padarinys. Rusų kalboje buvo atskiri žodžiai, kurie reiškė „žmones“ ir „menkystas“. Stalinizmo laikotarpiu vis dar vyravo žmonės, ne taip, kaip dabar.

Pertvarkos simboliu buvo tapęs Tengizos Abuladzės filmas „Atgaila“. Tiesą sakant, tikra sistemos kritika prasidėjo būtent nuo šio filmo. Tačiau šio filmo esminė žinia nebuvo priimta, ji veikiausiai buvo pernelyg radikali ir nihilistinė. Sūnus iškasa iš kapo tėvą-tironą ir numeta jį nuo kalno į pasaulį – amžinai gėdai. Jau tada, kai filmas pasirodė, buvo nemažai žmonių, kurie piktinosi šia scena. Kino filmas tapo savotišku testu – kiek visuomenė yra pasirengusi pertvarkai ir metamorfozei. Tai buvo žinia, kuri nebuvo išgirsta: mus gali išgelbėti tik radikalus nusigręžimas nuo viso „brūdo“. Panašus į tą, kurį atliko Rytų Europa. Tačiau Rusijoje tai neįvyko. Atgaila nebuvo įvykdyta. Galiausiai pats žodis „atgaila“ pradėjo erzinti ir piktinti.

„Pieš ką MES turime atgailauti? Mes juk išgelbėjome pasaulį nuo fašizmo?“ Vėliau viskas buvo nubraukta naujo raginimo: „pasikelti nuo kelių“. Kulminacija – „Krymas mūsų“. Baigėsi istorijos ciklas: nuo filmo „Atgaila“ iki filmo „Kelias į tėvynę“. Kai kas sako, kad mes tą apgedusį tirono kūną pasiėmėme ir pasodinome į sostą. Ne visai taip. Mes jį atsitempėme ir pasodinome prie šeimos stalo. Jo kompanijoje geriame arbatą. Mes su juo kalbamės, tariamės. Jei nuo lavono nukrenta galva, mes ją skubame sugrąžinti į vietą.“

Visa tai apie Rusiją… O Lietuvoje juk kitaip, ar ne? Minėtas aktorius sako, kad mes išlaikėme valią laisvei. Tačiau kas su ta valia vyksta toliau? Mes neturime tokių tironų, kaip turi Rusija ar Baltarusija, tačiau politikai, išpažįstantys „policinės valstybės“ idealą, Lietuvoje sugeba išsikovoti labai aukštas pareigas.

Tikiu, kad vis dar išlaikome atstumą nuo situacijos Rusijoje ar Baltarusijoje, tačiau per pastaruosius ketverius metus, deja, jis sumažėjo. Man ypač neramu, jog krikščionys Lietuvoje „tvarką“ vertina labiau nei „laisvę“. Suprantu, kad laisvė turi vidinę tvarką ir yra neatsiejama nuo tiesos, tačiau nepamirškime, kad tiesa yra kelias – dažnai labai nepatogus ir suardantis žmonių sukurtą tvarką.

Man neramu, kad ir laisvės entuziastai dažnai ją labai subanalina – oro pagadinimas viešumoje nebūtinai yra laisvė būti savimi, bet gali būti ir virškinimo sutrikimo išraiška.

Kita vertus, masinis himno giedojimas Valstybės dieną, lyjant lietui, pučiant stipriam vėjui, mano įsitikinimu, yra ypač svarbi laisvės mokykla. Ji visai kas kita, nei audringi plojimai kalbant Vadui, ar neapykantos kitiems penkiaminutės.

Laisvas žmogus ne tas, kuris ekscentriškai tvirtina, kad du kart du yra penki, bet tas, kuris išdrįsta sakyti „keturi“ net tada, kai tai nepatogu ir įvairūs tironai siūlo patys viską už mus suskaičiuoti ir pagalvoti…