Šių palaiminimų autorius Vietnamo kardinolas Francesco Xavier Van Thuanas, kuris trylika metų praleido kalėjime. Iš jų devynerius metus visiškai izoliuotas, o savo tremtį baigė Romoje, kaip Popiežiškosios Teisingumo ir Taikos tarybos prezidentas. 

Palaimintas politikas, kuris gerai suvokia ir giliai įsisąmonina savo vaidmenį.

 Antrasis Vatikano susirinkimas apibūdino politinę veiklą kaip „kilnų ir sunkų meną“ (Gaudium et spes,75). Praėjus pusei šimto metų ir vykstant globalizacijos procesui, šis teiignys pasitvirtina, turint galvoje, kad į visa planetą apimančių ekonomikos mechanizmų bejėgiškumą ir trapumą galima atsiliepti tik politikos jėga, kitaip sakant, pasauline politikos architektūra, kuri būtų tvirta ir paremta visiems priimtinoms vertybėms.

Palaimintas politikas, kuris yra patikimas kaip žmogus.

Mūsų dienomis vis daugėja skandalų politikos pasaulyje, ir dėl to prarandamas pasitikėjimas politiniais veikėjais. Norint pakeisti šią situaciją, reikalingas stiprus atsakas, – atsakas, apimantis reformą ir apsivalymą, siekiant reabilituoti politiko įvaizdį.

Palaimintas politikas, kuris dirba dėl bendros gerovės, o ne dėl savo naudos. 

Kad gyventų šiuo palaiminimu, politikas tesikreipia į savo sąžinę ir tepaklausia savęs: „Ar aš dirbu dėl tautos, ar dėl savęs? Ar dirbu dėl tėvynės, dėl kultūros? Dirbu, kad išaukštinčiau dorovę? Ar dirbu, kad būtų daugiau humaniškumo?

Palaimintas politikas, kuris ištikimai išlieka nuoseklus.

 Žmogui, dalyvaujančiam politikoje, reikia nuolatinio atitikimo tarp jo tikėjimo ir gyvenimo; tvirto atitikimo tarp jo žodžių ir veiksmų; nuoseklumo, kuris gerbtų rinkiminius pažadus ir juos tesėtų.

Palaimintas politikas, kuris siekia vienybės ir ją saugo. 

Tai todėl, kad susiskaldymas yra savęs naikinimas. Prancūzijoje sakoma, kad šios šalies katalikai niekada kartu nestovi, išskyrus tą akimirką, kai Bažnyčioje skaitoma Evangelija. Šį posakį galima pritaikyti ir daugybės kitų šalių katalikams.

Palaimintas politikas, kuris siekia radikalių pokyčių.

Tokie pokyčiai įvyksta, kovojant su intelektualiniu iškrypimu; nevadinant gėriu to, kas yra blogis; neištremiant religijos į private gyvenimą, nusistatant prioritetus, remiantis savo tikėjimu, turint magna charta – Evangeliją.

Palaimintas politikas, kuris moka išklausyti.

Kuris moka išklausyti žmones, kuriems atsotvauja, tiek prieš, tiek po rinkimų; kuris moka klausyti savo sąžinės; kuris moka klausytis Dievo maldoje. Iš viso to jo veikla įgis tvirtus įsitikinimus, pasitikėjimą ir veiksmingumą.

Palaimintas politikas, kuris nebijo.

Kuris visų pirma nebijo tiesos. Tik tiesa išgelbsti – šiuos žodžius nuolat kartoja Benediktas XVI, o Jonas Paulius II sakydavo, kad Tiesai nereikia rinkėjų balsų. Ko turi bijoti politikos, tai greičiau saves paties. Dvidešimtasis JAV prezidentas Jamesas Garfieldas dažnai kartodavo: Garfieldas bijo tik Garfieldo, nes jį pažįsta.

Tenebijo politikas žiniasklaidos, Paskutiniame teisme jis turės atsiskaityti Dievui, o ne žiniasklaidai.

**

Politiko palaiminimai yra ne kas kita, kaip Bažnyčios socialinis mokymas praktikoje.