TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis išplatino viešą laišką bendražygiams ir pakvietė į diskusiją. Šiuo atveju svarbus ne tik pats pakankamai ilgo laiško turinys, bet ir raginimas diskutuoti, pabrėžiant, jog mums pateikiamos ne dogmos, su kuriomis dera susipažinti ir besąlygiškai pritarti, bet politinė pozicija, su kuria galima ir reikia diskutuoti, tikslinant įžvalgas, aptariant alternatyvas, dialoge išskleidžiant bendrojo gėrio perspektyvą.

Vienas svarbiausių uždavinių šiandien – reabilituoti politinės diskusijos žanrą, priminti pirminę politikos, kaip kalbėjimosi, siekiant geriausio sprendimo, reikšmę, nes didžioji dauguma Lietuvos žmonių ne tik nusivylė politinėmis institucijomis, bet ir sąvoką „politika“ pradėjo suprasti, kaip manipuliacija žodžiais, siekiant visiems primesti savo grupuotės interesus.

Neabejoju, kad kiekviena politinė bendruomenė stipri ne „pritarėjų“ gausa, bet bendruomeniškumu, kuris bręsta bendroje  veikloje ir pokalbyje apie tai, kas svarbu. Šiuo požiūriu, TS-LKD dar turi nemažai neišnaudoto potencialo, nes, ypač skyrių lygmenyje, trūksta autentiškos politinės diskusijos ir bendražygių paieškos įkarščio. Gerokai daugiau reikėtų taip pat ir informacijos, nuomonių apytakos tarp „centro“ ir skyrių.

Visiškai sutinku su G. Landsbergiu, kad vienas iš svarbiausių uždavinių, kuris iškilo, jam perimus lyderystę partijoje – atsinaujinimo būtinybė. Kartų kaita yra sudėtingas išbandymas visoms organizacijoms. TS-LKD pirmoji pradėjo atsinaujinimą ir jis, mano įsitikinimu, buvo, net kiek netikėtai, sėkmingas. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad per santykinai trumpą laiką mūsų politinės bendruomenės rinkėjais tapo labai daug jaunų žmonių. Teko nutilti kritikams, kurie mums prognozavo sunykimą, pasitraukiant į Amžinybę vyresniųjų žmonių kartai.

Tiesa, svarbu pabrėžti, kad atsinaujinimas nėra vien tai, kad šiandien partijos vadovybėje ir TS-LKD frakcijoje Seime yra kur kas daugiau jaunesnių kartų atstovų. Tikras atsinaujinimas – tai atvirumas ateičiai, išlaikant ištikimybę šaknims, prisimenant, kad kiekviena valstybė yra stipri tiek, kiek ji yra jau pasitraukusios, dabartinės ir dar ateisiančios kartų santalka.

Popiežius Pranciškus, lankydamasis Vilniuje sakė: „semtis jėgų iš praeities reiškia skirti ypatingą dėmesį jaunimui, kuris yra ne tik Jūsų valstybės ateitis, bet ir dabartis, jei tik sugebės neprarasti ryšio su tautos šaknimis. Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žvelgti į ateitį. Lietuva, apie kurią jie svajoja, priklausys nuo nenuilstamų pastangų skatinti tokią politiką, kuri jaunus žmones ragintų aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Be jokios abejonės, tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos „siela“ ir toliau spinduliuos svetingumu..“

Džiaugiuosi, jog mūsų partija atsinaujino būtent tokiu būdu. Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad popiežius Pranciškus teigia, jog atsinaujinimas, vietos augti ir dirbti jaunimui suteikimas visuomet veda į didesnį svetingumą ir atvirumą kitoniškumui. Jo tikrai nereikia painioti, kaip bandė įteigti mūsų kritikai, su vertybių atsižadėjimu ar „suliberalėjimu“.

Beje, TS-LKD atsinaujinime įžvelgiu bent du etapus. Pirmiausia tai buvo visi procesai ir pokyčiai, prasidėję, kai G. Landsbergis tapo pirmininku, pasiruošimas praėjusiems Seimo rinkimas ir gerokai pasikeitusi frakcija Seime. Tačiau nemažiau svarbus buvo ir antrasis etapas – Prezidento rinkimų kampanija. Po labai ilgo laiko mūsų politinė bendruomenė iškėlė savo kandidatą, surengė daug dėmesio pritraukusius pirminius rinkimus. Na, o paskui visą iniciatyvą perėmė Ingrida Šimonytė. Nors sunku ginčytis, kad antrojo Prezidento rinkimų turo rezultatai mus nuvylė, tačiau tas pusmetis, kai vyko rinkimų kampanija, buvo dar nematyto pilietiškumo suvešėjimo laikotarpis. Mūsų kandidatei pavyko „pabudinti“ iš „apolitiško miego“ labai daug žmonių ir, tikiu, jie jau niekada nenugrims atgal į abejingumo letargą.

Bet kuris atsinaujinimas yra ne tik džiaugsmingas, viltingas, bet ir skausmingas. Tai pajutome, kai paaiškėjo, kad  ne visi mūsų politinės bendruomenės nariai sugeba priimti pokyčius ir pasikeitusią politinę retoriką. Rimo Dagio ir grupės jį palaikančių žmonių pasitraukimas tapo postūmiu gilesnėms diskusijoms mūsų bendruomenės viduje. Pokalbių metu įsitikinome, kad didelė dalis skirtumų, dėl kurių nuogąstavome, kyla ne iš skirtingų vertybių, bet dėl unikalių patirčių, savito kalbėjimo būdo. Taip, mūsų politinėje bendruomenėje yra vidinių skirtumų, tačiau jie veikiau primena unikalias natas, kurios gali papildyti viena kitą ir sudaro nuostabią melodiją. Šiandien mes esame vieningesni nei prieš prasidedant partijos atsinaujinimui.

Tai tik pirmoji reakcija į G. Landsbergio laišką ir joje kalbu tik apie nueitą kelią, nors labiausiai derėtų diskutuoti apie tai, ką dera daryti čia ir dabar ir ko galime tikėtis ateityje.

(Bus daugiau)