Prezidentas perskaitė metinį pranešimą. Jei teisingai suprantu šį Konstitucijos nustatytą politinį žanrą, tai – galimybė ir net įpareigojimas Valstybės lyderiui apibendrinti prabėgusius politinius metus, įvardinti svarbiausias pamokas ir tai, ko išmokome, taip pat pasidalinti vizija – kur ir kaip judame?

Gitanas Nausėda raiškiai perskaitė kalbą ir – o kaip galėjo būti kitaip? – kelis kartus pakartojo „gerovės“ sąvoką. Tik šįsyk ją susiejo su pasitikėjimu, o ne su kokiu nors ekonominiu rodikliu, kaip darydavo per rinkimų kampaniją. Kalbėjo taikiai, stengėsi nieko neįžeisti ir tuo pačiu keliose vietose „patrepsėjo“, nurodydamas blogybes.

Didžioji dauguma politikų labai pozityviai priėmė Prezidento kalbą. Vadino ją inteligentiška, džiaugėsi, jog „nemosuoja rimbu“. Politologai taip pat pasidžiaugė, jog kalboje nėra agitacijos.

Neabejoju, kad tokia pozityvi reakcija į Prezidento metinį pranešimą susijusi ir su tuo, kad artėja rinkimai ir niekas nemato prasmės kumščiuotis su populiariausiu valstybės politiku, kuris pats rinkimuose nedalyvaus.

Galima būtų dėti tašką ir pamiršti. Na, dar galima pakartoti žodį „santarvė“. Tačiau jau šv. Augustinas sakė, kad taika, santarvė neįmanoma be teisingumo ir tiesos. Todėl susitarti nėra paprasta. Paklauskime savęs – ką apie teisingumo atkūrimą visuomenėje, kokią nepatogią tiesą pasakė Prezidentas?

Turiu sutikti su Rimvydo Valatkos klausimu: jei mes konstatuojame, kad pramušėme dugną, kaip tai suderinti su rekomendacija dėl to nesinervinti, gyventi draugiškai, t. y. tapti dugno žmonėmis?

Aktyvus Gitano Nausėdos šalininkas Petras Mendeika labai pasipiktino, kai parašiau, jog susidaro įspūdis, kad dėl to, ar Lietuvoje yra Prezidentas, ar tokio Prezidento nebūtų, nelabai kas keičiasi, be to pavadinau Metinį pranešimą nuviliančiai drungnu. Galbūt per daug reikalauju iš dabartinio Prezidento, noriu, kad jis būtų panašus į pirmosios kadencijos Valdą Adamkų. Tačiau man liūdniausia, kad Prezidento gerbėjams ir pritarėjams toks pranešimas, kurį išgirdome, išlieka politinių ambicijų viršūnė. Panašu, jog jie daugiau iš Nausėdos net nesitiki.

Gerai, kad paminėjo puolimą prieš Konstitucinį Teismą, tačiau tik tarp kitko, kaip neesminį epizodą. Kalbėjo apie nukritusią kartelę, tarsi ne pats būtų pergudravęs save, skirdamas Narkevičių ministru. Premjero kelelis, keistas žmonos įdarbinimas, Narkevičius turtai, Širinskienės fiureriškas tonas ir gyvenimas skolon, pinigų dalijimas, nepateikiant jokio aiškaus plano, – ar tai dabar ir bus ta tikrovė, su kuria derėtų visiems susitaikyti?

Prieš kurį laiką Prezidentas pareiškė, jog jam priimtinas scenarijus, kad dabartinė valdančioji dauguma ir toliau valdytų Lietuvą. Ar tai reiškia, kad jam priimtinas dugnas? Ar dugno priežastis yra opozicija ir pilietinė visuomenė, nesusitaikanti su policinės valstybės standartų stiprėjimu?

Ką reiškia „žalia ir teisinga Lietuva“ ir kurie Prezidento veiksmai mus prie jos artina? Kaip galima sukurti pasitikėjimą, neišgujus melo iš viešosios erdvės? Ar dabartinė situacija medicinos įstaigose – tai tik rutininės problemos? Ar tikrai atsakinga siūlyti elektroninį balsavimą, kai žinome visas, su juo susijusias grėsmes?

Taip, Prezidentas nieko neužpuolė, pasakė, kad kovoti su korupcija svarbu.

Labai patogi kalba. Tačiau paradoksas – kas gali būti patogaus, kai esi dugne? Arbe mes labai skirtingai suvokiame, kas yra tas dugnas.

Todėl stengsiuosi, kad čia būtų paskutinis įrašas apie metinį pranešimą, nes beprasmiška dėl jo ginčytis, lygiai kaip beprasmiška rimtai priimti, kai į klausimą „Kaip gyvenate?, žmogus atsako „Normaliai“.