Irena Degutienė patvirtino, kad nebedalyvaus Seimo rinkimuose. Dvigubas jausmas: labai gaila, kad Seime nebebus politikės, kurios įdėmiai klausosi net didžiausi oponentai. Kita vertus, tai pavyzdys ne vienam kolegai, kaip pasitraukti: aukštai iškėlus galvą ir savo noru, o ne būti „išspirtam“ rinkėjų.

2003 m., kai dar dirbau Teisingumo ministerijos Registrų departamento vyriausiuoju specialistu, gavau pasiūlymą tapti Seimo narės Irenos Degutienės padėjėju. Nebuvo paprasta apsispręsti, nes Teisingumo ministerijoje daug išmokau ir neblogai sekėsi. Tiesa, jau kuris laikas pradėjo erzinti, jog, pasikeitus ministrui, prasidėjo sąstingis. Svarbiausias argumentas buvo – Irenos Degutienės asmenybė.

Tėvynės sąjungai tai buvo sudėtingi laikai, tačiau niekada nesigailėjau, kad perėjau į Seimą, nes tai buvo ypatingai nuostabi politikos mokykla. Tie, kas nėra matę iš arti, kaip dirba Andrius Kubilius (jis buvo partijos pirmininkas ir frakcijos vadovas), net neįsivaizduoja jo energijos ir darbštumo potencialo. Iš Irenos jau anuomet išmokau svarbią pamoką, kad gyvenimas neprasideda ir nesibaigia politika. Darbui Seime ji atidavė daug jėgų, bet niekada nesureikšmino politinių pergalių ir pralaimėjimų – svarbiausias prioritetas jai visada buvo šeima.

Ko dar išmokau iš Irenos Degutienės? Klausytis ir stengtis ieškoti ne konfliktų, bet sutarimo. Lyginant su Andriumi Kubiliumi, Irena, spėju, yra susipažinusi su šimtą kartų mažiau politinių teorijų, yra sudalyvavusi dešimtis kartų mažiau tarptautinių konferencijų ar susitikimų su analitikais, tačiau ilgą laiką buvo populiariausia Tėvynės sąjungos politikė ir iki šiol yra geriausia per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Seimo pirmininkė.

Prisipažįstu, neretai trikdydavo tai, kad Irenai svarbiau buvo būti gera žmona, gera mama ar senele, o ne ambicija tapti partijos pirmininke ar Prezidente. Ji galiausiai sutiko pretenduoti į partijos pirmininkus, bet tik po daugybės įkalbinėjimų. Beje, man tikrai didelį įspūdį padarė ir tai, kad, pralaimėjusi Gabrieliui, Irena nė akimirkos ant jo nepyko, su juo nekovojo, bet tapo labai svarbia naujo pirmininko politine atrama. Politinė išmintis padėjo jai įžvelgti partijos atsinaujinimo būtinybę, nors niekada netrūko balsų, kurie „gundė“ Ireną pripažinti, kad ji esą būtų kur kas geresnė pirmininkė.

Formaliai Irenos Degutienės padėjėju buvau kiek daugiau nei pusmetį, nes priėmiau iššūkį kurti Bernardinai.lt, tačiau Ireną iki šiol vadinu svarbia savo politikos mokytoja. Tikrai nemanau, kad ji nedarė klaidų, esu pats išsakęs kritikos atskirais klausimais, tačiau per visą darbą Seime ir Vyriausybėje ji buvo telkianti ir vienijanti politikė, sugebanti rasti kompromisą net labai sudėtingose situacijose.

Pastarosiomis dienomis skirtingi leidiniai pradėjo kovoti dėl teisės pakalbinti Ireną Degutienę. Kiek apmaudu tai, kad žurnalistams jos nuomonė parūpo tik tada, kai suprato, kad pažadas trauktis yra rimtas. Nors per šią kadenciją nutiko labai daug įvykių, kai prasmingiau ir naudingiau būtų buvę išgirsti ir didelę patirtį turinčios politikės nuomonę, tačiau kažkodėl žurnalistams visada įdomesni politikai-skandalistai.