Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje leidykla “Alma littera” pristato ir filosofo, politiko, Seimo nario, ilgamečio Bernardinai.lt redaktoriaus, Andriaus Navicko grožinę knygą „Babelis“. Leidyklos anotacijoje teigiama, kad tai provokuojantis romanas apie žmonių santykius, žmogaus likimo apmąstymas. Dažniau būna, kai rašytojai tampa politikais, o ne kai politikai – rašytojais. Taigi – kaip gimė apysakų romanas ir kodėl „Babelis“?

Kaip nusprendėte parašyti grožinę knygą? Kaip tai dera su Seimo nario veikla?

Prieš beveik dešimtmetį apsirodė mano pirmoji knyga „Laiškai, plaukiantiems prieš srovę“. Iki šiol nežinau, kaip įvardinti jos žanrą. Veikiausiai krikščioniška apologetika, nors paprastai „apologija“ labiau yra atsakymų gynimas, o mano knyga buvo daugiau apie sąžiningą egzistencinių klausimų kėlimą. Nuo to laiko būta visko – naujos dalykinės knygos, žurnalo redagavimas, debiutas vertėjo vaidmenyje. Keitėsi socialiniai vaidmenys – interneto dienraščio redaktorius, knygų leidėjas, dėstytojas, galiausiai, Seimo narys –  tačiau išliko noras kelti klausimus, analizuoti žmonių santykius.

Nepamirškime, kad politika išauga iš gyvenimo, Todėl labai svarbu, kad mes daugiau dėmesio kreiptumėme į pamatinius klausimus, o ne vien klaidžiotume politinių formuluočių labirinte. Kiekvienas žmogus man įdomus ir svarbus, nepriklausomai nuo jo ar jos politinių pažiūrų. Vis bandau pabrėžti, kad visada yra daugiau dalykų, kurie vienija, nei tų, kurie skiria.

Galiu tvirtai pasakyti, kad rašymas tikrai netrukdo mano politinei veiklai. Priešingai, be jo tapčiau standartiniu politiku, kuris bando gyvenimą įvilkti į politines schemas. Nuolat pabrėžiu, kad politika turi būti kūryba, bet pirmiausia mes, politikai, turime būti kūrybiški ir mums turi rūpėti žmonės.

Knygą parašėte jau tapęs Seimo nariu?

Baigiau – taip, tačiau pradėjau kur kas anksčiau.  Prieš kokius septynis metus, pavargęs nuo kažkurio mokslinio teksto, žiūrėjau pro kambario langą į apsnigtus Vilniaus Senamiesčio stogus. Tuo metu labai snigo. Pagalvojau, kad sniegas yra nuostabus dalykas, nes jis apdengia visą purvą ir kuriam laikui iš jo išvaduoja. Tada parašiau pirmą sakinį apie sniegą ir prieš akis išvydau du herojus apsnigtame name. Nuoširdžiai sakau, nebuvo jokios knygos planų, paprasčiausiai sakinys sekė sakinį ir du herojai pradėjo pasakoti, kaip jiems viskas atrodo. Kažkiek tai priminė situaciją, kai lankausi pas tėvus ir tėtis bei mama mane bando įtikinti savo versija, kaip jie gyvena, kuris kuriam padeda, kuris kurį graužia.

Kurį laiką rašiau, nes man buvo įdomus herojai ir norėjosi kuo daugiau apie juos sužinoti, suprasti, kodėl jų santykiai yra būtent tokie. Po kurio laiko atsirado kitų darbų ir tekstą ilgam atidėjau į šalį.

Kartą, tvarkydamas savo bylas kompiuteryje, atradau ir tai, ką parašiau apie sniegą ir du žmones, niekaip nerandančius savęs ir vienas kito. Apėmė keistas jausmas, kad neturiu kur trauktis, negaliu teksto palikti nepabaigto ir rašymas pajudėjo. Neturėjau jokio supratimo, kada ir kuo jis baigsis. Tuo labiau nebuvo jokios minties apie tai, ką darysiu su tuo tekstu.

Na, o kiti herojai tiesiog savavališkai prasibrovė pro mano filtrą. Man atrodė, kad esu ne rašytojas, bet paprasčiausias metraštininkas, kuris aprašo tai, kas vyksta. Tiesa, kelis kartus bandžiau perimti iniciatyvą ir kiek sudrausminau personažus, įvedžiau korekcijų. Tačiau tam ryžausi jau tada, kai supratau, kad dėliojasi tam tikra visuma. Neįprasta, bet turinti savo logiką.

Kodėl knygą pavadinote „Babeliu“?

Mane iki šiol trikdo Šventojo Rašto pasakojimas apie Babelio bokšto statybą, darbščiai plušančius žmones, bendrystės entuziazmą ir supykusį Dievą, kuris sumaišė kalbas, išsklaidė žmones, pavertė juos klajokliais. Esu skaitęs ne vieną teologinį paaiškinimą, tačiau kaskart, skaitant pasakojimą apie Babelio bokštą, pakyla didžiulis klausimų spiečius.

Noriu pabrėžti, kad mano knygoje nerasite nei moralo, nei atsakymo. Jei kas atras kokią nors išmintį, tai, žinokite, ji yra skaitytojo akyse, o ne tekste.

Ar tas Miestas, kurį atrasite knygoje, vadinasi Babelis? Kiekvienas miestas turi Babelio žymę, čia siaučia skirtybių spiečius. Čia dažniau išsiskiriama, nei susitinkama, ir kiekvienas neišvengiamai pasijuntame svetimas – net ir pats sau.

Tai apie ką Jūsų knyga?

Apie santykius, apie tai, kokius lūkesčius mes keliame gyvenimui, kur teka mūsų egzistencijos upės? Puikiai suprantu, kad leidyklai „Alma littera“ nebuvo lengva apsispręsti leisti šią knygą. Ji eksperimentinė, nepanaši į vyraujančią lietuvių grožinę literatūrą. Būčiau linkęs vadinti tai egzistencializmui artimu kūriniu. Prisipažįstu, man net kiek baugu apie šią knygą kalbėti, nes vis dar negaliu patikėti, kad ji tikrai pasirodys. Nors esu ne vienos knygos autorius, šios laukiu su ypatingu jausmu, nes visiškai neįsivaizduoju, kaip ji bus sutikta.

Skaitytojo vaidmuo šiuo atveju lemiamas. Jei skaitytojai knygoje neatpažins savo širdyje kirbančių klausimų, teks konstatuoti nesėkmę. Kita vertus, bus dar vienas argumentas teigti, kad susikalbėjimas yra išimtis, o ne taisyklė.

Knyga paradoksaliai autobiografiška.  Tai, kas aprašoma, niekaip, regis, nėra susiję su tuo, ką išgyvenau, tačiau aš atpažįstu savo tapatybės fragmentus kiekviename personaže.

Dar vienas paradoksas – kai pradėjau rašyti, nebuvo nė minties, kad tekstas bus susijęs su religija. Tačiau tikėjimo tema knygoje tapo viena iš pagrindinių. Ją savaip svarsto kiekvienas herojus.

Labai įdomus vietų pasirinkimas. Kiekviena apysaka vyksta tik vienoje vietoje, tačiau kiekvieną syk vis naujoje. Ar čia judama atsitiktine trajektorija, ar čia susiduriame su svarbia simbolika?

Apsnigtas namas, bažnyčia, psichiatrijos klinika, viešbučio kambarys, universitetas, leidėjo butas, traukinys… Nemąsčiau apie simboliką. Gal tik tai svarbu, jog viskas prasideda erdvėje, iš kurios nėra  kaip pasitraukti ir baigiasi kelyje. Tai turėtų skambėti viltingai.

Tai jūsų knyga pesimistinė ar optimistinė?

Noriu tikėti, kad realistinė. Ar Kafka buvo pesimistas? Mano įsitikinimu, realistas. Nemėgstu nei sentimentalaus optimizmo, nei niurnančio pesimizmo. Kiekvienas gyvenimas – tai sava kelionė į Golgotą, tačiau, jei tik nepamirštame, ko ten keliaujame, tai nėra tragedija.

Aš tikiu, kad žmogus nėra atsitiktinumas, kiekvienas esame sukurtas tyčia ir rūpime Kūrėjui. Tai nereiškia, kad gyvenimo kelionė yra lengva. Tuo labiau, kad mes, norėdami save “patobulinti”, išbarstome tas dovanas, kurias gauname iš Kūrėjo. Sunkiausia, nuodėmės kirmino iš vidaus graužiamam žmogui, išmokti mylėti. Tiek save, tiek kitus. Todėl ir kitas, kuris visada yra dovana, mums dažnai tampa nepakeliama našta ar net prakeiksmu.

O kodėl Jūsų knygos herojai neturi vardų?

Ar pamenate tą Biblijos vietą, kai Kūrėjas paveda žmogui suteikti vardus kitiems kūriniams. Norėčiau, kad skaitytojas knygoje būtų tarsi Adomas ir Ieva, kurie patys duoda vardus, ir kartu bando suprasti patys save. Duoti vardą – tai užvaldyti, įrėminti. Man to labiausiai nesinorėjo.

Dar vienas knygos bruožas – knygoje, tarsi scenoje, personažai pasirodo ir paskui eina kas sau. Tačiau skaitytojui norisi žinoti, o kas toliau nutiks vienam ar kitam veikėjui? Norisi, kad kai kurie veikėjai grįžtų kituose pasakojimuose.

Puikiai suprantu tokį norą. Mes visi norėtume patogesnės tikrovės, santykių, kurie nenutrūksta. Tačiau, kaip pasakė psichoterapeutas Fritzas Perlzas, “Tu gyveni ne tam, kad atitiktum mano lūkesčius. Taip pat ir aš gyvenu ne tam, kad atitikčiau tavuosius. Jei mes susitiksime ir tapsime draugais – nuostabu. Jei ne – gaila, bet nieko čia nepadarysi.”

Ar jau galima jus vadinti ne tik filosofu, politiku, bet ir rašytoju?

Didžiausias pavojus kiekvienam kūrėjui – tapti grafomanu, kelti dulkes ir tiek. Tikrai žinau, kad esu filosofas ir čia jokio kitų pripažinimo nereikia. Bandau būti politiku ir sau ir kitiems parodyti, kad politika gali būti kūryba. Čia viskas priklauso nuo rinkėjų vertinimo.  Ar galiu vadintis rašytoju? Tai, kad solidi leidykla apsisprendė leisti knygą, man labai svarbu, tačiau svarbiausias dalykas – skaitytojai.  Jei bus skaitytojų, jei knyga jiems padės susigaudyti vidiniuose babeliuose, tik tada galėsiu sakyti – įvyko.

Parengė Rusnė Matuliauskaitė