Autorius: Andrius Navickas, filosofijos dr. ir Seimo narys
Turime gerbti kiekvienos tautos pasirinkimą. Šiuolaikinės demorkatijos paradoksas – nors ilgą laiką tikėta,kad ji leidžia išvengti kraštutinumų – vis dažniau matome situaciją, kai šiek tiek didesnė visuomenės pusė radikaliai susipirešina su nežymiai mažiau skaitlinga. Tiltai ne statomi, o deginami ir pusė visuomenės jaučia pralaimėjimo kartėlį, o kita pusė „pralaimėjusią mažumą“ pradeda traktuoti, kaip nelojalią, kuria negalima pasitikėti.
 
Džiaugiuosi, kad LIetuvoje Prezidento rinkimai buvo visai kitokie. Labai norėčiau, kad ir būsimi Seimo rinkimai pabaigtų destruktyvų daugumos karą prieš opoziją.
 
Nemanau, kad, kalbant apie Lenkijos prezidento rinkimų antrąjį turą, galima viską suvesti į baltą/juodą. Abi pusės bandė demonizuoti oponentus. Labai noriu tikėti, kad Dūda bus bent kiek kitoks, nei pastarosiomis savaitėmis.
 
Man skaudu buvo dėl to, kaip primityviai ir sukarikatūrintai politikoje buvo panaudota „krikščionybės korta“. Manau, kad viena iš Dūsps pergalės priežasčių yra tai, kad jis sugebėjo primesti „pavojaus krikščioniškoms vertybėms“ naratyvą visuomenei, kurioje dauguma žmonių jaučia, bent jau, pagarbą krikščioniškam paveldui.
 
Kiek teko girdėti, patys Katalikų Bažnyčios kunigai ar net kai kurie vyskupai labai aktyviai įsijungė į politinę agitaciją. Tai reiškia, kad, kaip ganytojai, kaip tie, kuriems Jėzus patikėjo ganyti visas aveles, jie pabėgo ant barikadų. Kitaip sakant, sekė ne tiek Jėzumi, kiek Barabu.
 
Man sunku suprasti, kodėl Prezidento rinkikmų metu Lenkijoje krikščioniška politika buvo siejama ne su parama, rūpesčiu silpnaisiais, krizėje atsidūrusiais, ne su empatijos ugdymu, bet tik su lytinės orientacijos ir bioetikos klausimais.
 
Nenuvertinu bioetikos svarbos, tačiau man sunku suprasti tuos, kurie su tokia neapykanta jau gimusiems žmonėms kovoja (tik abstrakčiai ir deklaratyviai) už negimusių teises. Kiekviena gyvybė svarbi ir neįkainojama, tačiau yra politinis aspektas, kuris turi aiškias ribas, ir pačius svarbiausius klausimus palieka asmeninėms dramoms, kuriose galima padėti, padrąsinti, bet nepavyks gyventi už kitą.
 
Na, ir visai negaliu suvokti, kaip galima krikščioniškų vertybių gynėju vadinti politiką, kuris paskelbia, kad tam tikra visuomenės grupė yra priešai, nevisaverčiai žmonės, ne kas kita, kaip piktžolės.
 
Dievas nekuria šiukšlių, net jei Dūda mano kitaip. Aš galiu tvirtinti, kad kiti žmonės, kaip ir aš pats, daro klaidas, bet nė vienas žmogus nėra klaida. Net ir tas, kuris man labai nepatinka ar tie, kuriuos nesusilaikau ir puolu kritikuoti socialiniuose tinkluose.
 
Kai prezidentas Dūda pasakė ereziją, galbūt pernelyg įsijautęs į politines kovas, Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščionių bendruomenių pareiga, mano įsitikinimu, buvo padėti jam išsilaisvinti iš klaidos. Vietoj to, labai daug krikščionių paskelbė Prezidentą krikščionybės gynėju.
 
Lenkijos žmonės pasirinko ir, tikiu, rinkosi atsakingai, suprasdami savo pasirinkimo svarbą. Turiu vilties, kad, nutylus kovos trimitams, keisis ir Dūdos retorika. Galbūt jis net nustebins ir taps ne tik jį išrinkusios daugumos, bet ir visos Lenkijos prezidentas. Tepadeda Jam Dievas. Na,o mes turėtume sau atsakyti – ar tikrai norime tokių kultūrinių karų, kaip vyksta Lenkijoje, o gal mokykimės kalbėtis ir net susikalbėti?