Miela Lietuva, šiandien tavo trisdešimtas nepriklausomybės gimtadienis.  Žiūriu į tave, Lietuva, esi tokia jauna, bet jau pakankamai brandi demokratija lyg būtum solidi ir patyrusi ponia.Mieloji, aš gyvenant užsienyje turėjau didelę privilegiją:  daug keliaujant, nenuolatiniai pas tave gyvenant ir su kita mąstysena, kartas nuo karto atvažiuojant, sugebėti pasigrožėti tavimi, matant tave stebuklingai augančią ir besikeičiančią.

Iš tuščios žemės atsirado dangoraižiai, iš griuvėsių atsirado menas, iš pilkumo atsirado grožis, iš nusiminimo atsirado šypsena.

Taip, Lietuva, mes jau švenčiame savo penkioliktą sukaktį! Aš lyg prieš penkioliką metų su tavimi susipažinau, o nuo tada mūsų likimai kažkaip susikirto.

Dovanok, mieloji, kartais pykstuosi su tavimi, norėčiau, jog daugelis dalykų būtų kitaip, norėčiau padėti, kartais man atrodo, kad nevertini mano pastangų kaip reiktų, kartais esu impulsyvus, aš italas, nepamiršk.

Tačiau, kiekviena meilės istorija turi savo susipykimo fazių, kiekviena meilės istorija turi turėti druskos ir pipirų, nes aš tave myliu, Lietuva, o dabar, kad pas tave negaliu važiuoti, būtent per tavo gimtadienį, labai liūdžiu ir beprotiškai pasiilgau…

Milane su dabartiniu leviatanu labai sunku nusipirkti bulvių, gauti grietinę – neįmanoma misija, o be tarkavimo mašinos mano rankos visos kruvinos. Tačiau nostalgija buvo per stipri ir norėjau tave prisiminti. Tada visą savo stiprybę įdėjau, ir pagaminau cepelinus, čia, Milane, Koronaviruso laikais.

Sudie, Lietuva, tikiuosi greit pasimatysim vėl.

Christian Frattima,
2020 kovo 11 d., Milanas