Kiekvieną birželį sugrįžta klausimas – o kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų sovietinės okupacijos, tremčių, represijų, Holokausto. Kvailystė, jog nėra nepakeičiamų žmonių. Nė vienas žmogus nėra tik statistinė detalė, bet unikalus atspalvis, kurio niekas negali kompensuoti.

Atsiverčiau portalą „Lietuviai Sibire“ ir užėmė kvapą. Įvedžiau senelio pavardę ir prieš akis išvydau dešimt pavardžių. Tvirti, darbštūs Vidurio Lietuvos žmonės. Puikiai sutarė su visais, viską pasiekė savo atkakliu darbu, niekam nedarė nieko blogo. Tačiau buvo per daug „normalūs“. Okupantai puikiai suprato, kad išlaikys Lietuvą tik tada, kai užvirs čia velniavą, kai supriešins žmones tarpusavyje, kai sugriaus tradicines atramas.

Mano prosenelį, senelį, dėdes ir tetas išvežė jau po karo, kai prasidėjo antroji okupacija. Jos metu – man net sunku patikėti – prosenelio gryčioje slapstėsi – paeiliui- lenkas, dvi žydaitės, vokietis, rusas.. Kelis kartus perklausiau, kaip tai galėjo nutikti.  „Liaudies priešams“ nerūpėjo į nelaimę pakliuvusio žmogaus pažiūros ar tautybė – krikščionybė anuomet dar nebuvo ideologija ar teorija, bet artimo meilės praktikavimas ten, kur esi..

Mano mama su teta slapstėsi pas įvairias šeimas, Visos jos rizikavo, tačiau nė viena neišdavė.

Sakoma, kad visos kančios, išbandymai yra dovana, kuri brandina, sutvirtina žmones. Atskleidžia, kas yra kas.

Man sunku buvo klausytis dėdžių pasakojimų, kad Sibire jie buvo sutikti geranoriškiau, sulaukė daugiau žmonių paramos, nei tada, kai po tremties grįžo į Tėvynę. Rado visiškai pasikitusią Lietuvą su daugybę tarybinių piliečių, alkūnėmis kovojančių už savo komfortą.

Kai partizanų kova buvo užgesinta ir  atėjo nykūs laikai, iš pralieto kankinių kraujo išaugo disidentinis judėjimas, pogrindinė spauda. Kiekviena karta turi savo karą už laisvę.

Kodėl svarbu šiandien prisiminti visas praeities baisybes ir kančias? Ne, tikrai ne todėl, kad įsijaustume į aukos mentalitetą. Istorija yra drąsos mokykla. Ji taip pat moko kantrybės ir išminties. Parodo, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug atspalvių. Žmonės daro klaidas. Svarbu, jog jas pripažintų ir bandytų laisvintis iš jų sukurtos netiesos.

Kasmet mažėja gyvų tremčių liudytojų. Laiko nesustabdysi – be to ir Danguje tiek žmonių laukia jų bendrystės ir pasakojimų.

Ko galime išmokti iš tų, kurių kančia subrandino mūsų visų laisvę? Nežiūrėti į mums Viešpaties padovanotą Tėvynę irzlaus kritiko, prašalaičio žvilgsniu, bet žvelgti su tikėjimu, meile ir viltimi. Per daug žmonių patyrė daugybė kančių dėl meilės Tėvynei, jog mes galėtume Ja nesididžiuoti. Ir, prisipažįstu, labiausiai man pasididžiavimą kelia ne tai, kad mes varėme į neviltį sovietinę valdžia Katalikų Bažnyčios Kronika ir kitais pogrindžio leidiniais, kad išgyvenome gyvuliniuose vagonuose, nebijojome su ginklu eiti kovoti į miškus, tačiau tas pasakojimas apie gelbėtus žydus, rusus, lenkus, vokiečius. Juk iš tiesų turtingas ir galingas yra ne tas, kuris daug turi ar gali, bet tas, kuris moka duoti ir padėti tam, kuriam tuo metu labiausiai reikia.

ANDRIUS NAVICKAS, filosofijos dr, TS-LKD kandidatas rinkimuose Kėdainių vienmandatėje apygardoje.