Stebėti, mąstyti ir viską atsiminti

Romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas Ciceronas yra  iki šiol populiarią frazę: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais“. Vienas garsiausių XVIII a. filosofų Edmund Burke ją „patikslino“: „Nežinantieji istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“. Šios mintys yra itin aktualios šiandien, kai kalendorius vėl artina birželio 14-ąją, į mūsų istoriją krauju ir baisiomis kančiomis įrašytą Gedulo ir Vilties dieną.

Dar 1941-ųjų sausį sovietų represinė struktūra NKVD nustatė pirminį represijoms pasmerktų mūsų žmonių skaičių – apie 320 tūkst. Tačiau vėliau, matyt, suprato, kad vienu ypu tiek neapžios, todėl operacijos išvakarėse Berijos išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams nurodoma išvežti iš Lietuvos daugiau nei 21 tūkst.: virš 7 tūkst. – į lagerius, kone 14 tūkst. – į tremtį.

Šis nurodymas įvykdytas beveik tiksliai. Trėmimo akcija, prasidėjusi Lietuvoje 1941-ųjų birželio 14 d., 2 val. ryto, oficialiai truko iki birželio 18 d., tačiau realiai ešalonai su tremiamaisiais dardėjo iki pat 22 d., iki karo pradžios. Beveik pusei tremiamųjų nebuvo nė šešiolikos. Vėliau, jau po karo vykę trėmimai, įvykdė ir pirmykščius užmojus – buvo ištremta per 320 tūkst. lietuvių, o pati tremties tragedija palietė milijonus…

Stalinizmo laikotarpiu buvo įkalinta ir apie 833 (dalis jų be teismo išvežta į lagerius) Šilalės rajono gyventojus, dar apie 2,5 tūkst. išvežta į Sibirą, represuoti 3137 žmonės, t. y. kas dvyliktas rajono gyventojas.

Iš Kelmės rajono buvo ištremta arti pusketvirto tūkst. gyventojų (3401). Prie šio skaičiaus dar reikėtų pridėti beveik 900 įkalintųjų (dažniausiai be teismo sprendimo), kurie vėliau atsidūrė lageriuose. Apie trečdalis jų buvo paimti tiesiai iš mokyklos suolų, kartais kartu su mokytojais.

Beveik visi politiniai kaliniai bausmę atliko NKVD-NVD lageriuose Tolimuosiuose Rytuose, dirbdami sunkiausius darbus akmens anglies, aukso ir kituose kasyklose, miško ruošos darbuose.

Tad birželio 14-ąją kiekvienam privalu savęs paklausti, kokia šiandien būtų Lietuva, jei ne okupacijos metų praradimai. Ištremtųjų skaičiai – anaiptol ne tik statistika: už jų yra mūsų žmonių praradimai, jų kančia, sulaužyti gyvenimai, praktiškai sunaikinta inteligentija, tautos stuburas. O kiek jų dar, bėgdami nuo tremties, pasitraukė į Vakarus. Mokslininkai teigia, kad bendrai Lietuvos gyventojų netekčių skaičiai siekia milijoną.

Kad ir kaip būtų liūdna, kasmet sparčiai mažėja anų dienų liudininkų. Vienas po kito išeina net tremtyje gimusieji. Todėl kasmet vis svarbesnis darosi mūsų jaunimo vaidmuo, kuriam yra skirta misija neleisti užmaršties dulkėms nugulti tautos istorijos.

Aš žaviuosi mūsų jaunimu, kurie šią misiją garbingai vykdo. Vienas iš tokių įkvepiančių pavyzdžių – ekspedicija „Misija Sibiras“. Per visą šio projekto laikotarpį atrankose dalyvavo dešimtys tūkstančių jaunuolių. Tai akivaizdžiai rodo jaunuolių norą ne tik domėtis savo tautos istorija, bet ir ją saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms. Aktyviai jauni žmonės jungiasi ir prie istorinės atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kai jau kelinti metai įvairiuose Lietuvos miestuose skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai bei likimai…

Pagaliau ar neiškalbingas faktas, kad Lietuvos kariuomenei beveik nereikia šauktinių, nes kiekvieną šaukimą atsiranda būriai savanorių, pasiryžusių tarnauti savo šaliai. Būtent kariuomenė yra tas savotiškas lakmuso popierėlis, parodantis, kokiomis vertybėmis gyvenime vadovaujasi žmogus.

Džiaugiuosi, kad tokios dienos kaip birželio 14-osios tragedijos minėjimai įgyja vis naujesnių formų. Sutikime, be jaunimo mes istorijos atminties neišsaugosime, o neieškodami naujų formų,  nesudominsime jaunimo. Todėl manau, jog pats blogiausias dalykas yra minėti datas, kokio pobūdžio jos bebūtų, pagal nuo seno nustatytus šablonus.

„Visagalio laiko upė negailestingai plukdo į užmarštį Sibire ir Tėvynėje patirtus lietuvio vargus, sielvartą, skriaudas bei kančias. Žiūri į taškeliais nusėtą sąjungos žemėlapį – kiekvienas taškas: lietuvių tremties ar kapų vieta. Ir čia turėjo būti kelio pabaiga… Tačiau nepavyko nugalėti lietuvių tautos dvasios, paversti vergais, sunaikinti Lietuvos“ („Erškėčių keliu“, 2017 m.)

Todėl Gedulo ir vilties dieną dar ir dar kartą dėkokime už Laisvės stebuklą, tikėkime savimi bei savo šalimi. Nes mūsų kelias nesibaigia, o jį tęsiame visi.

Jonas Gudauskas,

TS-LKD kandidatas į LR Seimą Kelmės-Šilalės vienmandatėje rinkimų apygardoje

Politinė reklama, parengta paties kandidato ir skleidžiama neatlygintinai