Šiandien tarp valdančiųjų ir opozicijos didžiausi nesutarimai kyla keliais esminiais klausimais:

a) dėl to, kiek galime pasitikėti, kad Vyriausybės nariai rūpinasi bendruoju gėriu, o ne savo ar savo gaujos interesais.

Valstybė tikrai nesubankrutuos dėl to, kad ministras Narkevičius pavalgys mūsų sąskaita ar išsiasfaltuos keliukus prie namų. Tačiau toks elgesys yra akivaizdus ženklas, kad jis ne „tarnauja Lietuvai“, bet valdo ministerijos turimus finansus ir galias, pamindamas teisingumo ir bendrojo gėrio principus. Kaip mes galime pasitikėti tokiu ministru? Arba, kaip mes galime patikėti ministrui Mažeikai rūpintis aplinkosauga, jei jis sistemingai priima sprendimus, kurie kraupina aplinkosaugininkus?

b) Dėl to, kiek Vyriausybės nariai turi strateginio mąstymo, kiek kompleksiškai sugeba spręsti problemas.

Išvydus Kultūros ministerijos parengtus teisės aktus, akivaizdu, kad ministrui kur kas geriau sekasi eilėdara nei teisėkūra. Švietimo, mokslo ir sporto ministras jau seniai pasiklydo smulkmenose ir eksperimentai su mūsų vaikais tęsiasi. Na, o Sveikatos apsaugos ministras įsijautė į „gyvenimo mokytojo“ vaidmenį ir, dėl nesuprantamų priežasčių, jaučia pagiežą medikams. Nors LVŽS žadėjo, kad Vyriausybę sudarys tikri profesionalai, tačiau derėtų permąstyti, ką reiškia „profesionalumas“? Mano įsitikinimu, tai gebėjimas spręsti sudėtingas problemas atskiriant tai, kas svarbu, nuo nereikšmingų detalių, įvertinant sąsajas su kitomis sritimis, rūpinantis ne partijos reitingais, bet bendruoju gėriu. Ar toks kriterijus leidžia Monkevičių, Kvietkauską, Verygą, Tamašunienę etc. vadinti profesionalais?

c) Požiūris į žmogaus teises ir demokratiją.

Policinė valstybė gali veiksmingai išspręsti staiga iškilusią sudėtingą problemą, tačiau ilgainiui ji neišvengiamai pradeda degraduoti. Politikai, valstybės tarnautojai ir t.t. paverčiami pritarėjais, menksta kūrybiškumas, drąsa. Opozicija įsitikinusi, kad nevalia piliečių skirstyti į „žmones“ ir „ne-žmones“. Amoralu skelbti, kad „mirė dar vienas COVID pacientas, bet, laimei, ir vėl iš rizikos grupės“. Ne didelės baudos, griežti draudimai, bet pilietinis pavyzdys ir bendruomeniškumo puoselėjimas yra veiksmingiausias kelias krizės akivaizdoje.

d) Svarbiausias nesutarimas šiuo metu yra dėl to, kokiu keliu galime išsiveržti iš popandeminės krizės?

Niekas nesiginčija, kad turime skolintis ir padėti žmonėms bei verslui. Tuo labiau, kad visi taikėmės su karantinu, verslas „išėjo atostogų“ vardan visos bendruomenės saugumo ir gerovės. Natūralu, kad visi turime prisidėti, jog kažkaip išsikapstytume iš krizės. Ar teisinga visiems pensininkams sumokėti vienkartinį priedą – sudėtingas klausimas. Atsakyti į jį galima tik tada, kai matome visą turimą biudžetą ir aiškiai susidėliojame prioritetus.

Jei tik turime galimybių, privalome išdalinti žmonėms kuo daugiau pinigų. Tačiau nepamirškime, kad daliname ne netikėtai atrastą lobį, bet pasiskolintus pinigus, kuriuos vėliau teks grąžinti. Dar vienas dalykas – džiaugiuosi, kad mano tėvai gaus vienkartinę išmoką, tačiau man dar svarbiau būtų, jog jie gautų kokybišką medicininę pagalbą. Kai man sako, kad turime mokėti senjorams, bet nėra lėšų, kurias galėtume investuoti į sveikatos sistemą, aš keliu klausimą – ar tikrai teisingai dėliojame prioritetus? Tuo labiau kad išmokos dalinamos ne tik mažas pensijas gaunantiems žmonėms, bet visiems pensininkams, net ir tiems, kurie puikiai verčiasi be papildomų pinigų.

Opozicija kelia paprastą reikalavimą Premjerui: nedalinkime pinigų sutemose, turėkime strategiją, kuri nesibaigia su rudens rinkimais. Kitaip sakant, mes reikalaujame, kad būtų pateiktas bendras matymas: kiek pinigų pasiskolinome, kiek jau išleidome, kam dar ketiname išleisti ir panašiai. Tačiau šis elementarus reikalavimas valdžios vadinamas „priekabiavimu“ ir „trukdymu“.

Aš visai nenoriu, kad mano vaikams ir anūkams tektų mokėti mūsų kartos paliktas didžiules skolas su palūkanomis.

Deja, šiandien valdantieji ir opozicija nesusikalba nė vienu iš šių keturių klausimų. Beje, kai socialdemokratai sako, kad bus per vidurį tarp opozicijos ir valdančiųjų, nelabai suprantu, ką jie turi omenyje? Šiuo metu didžioji socialdemokratų frakcijos Seime pusė yra labiau opozicijos pusėje, o Paluckas – labiau valdančiųjų. Na, bet čia jų reikalas. Mano tikslas – kiek įmanoma aiškiau perteikti dabartinių politinių diskusijų esmę. Nemanau, kad šioje situacijoje mums padeda Prezidento pozicija „su bet kuo, kas tik gali laimėti“. Kita vertus, mėgstu posakį, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą.

Andrius Navickas, TS-LKD narys, Seimo narys.

Autorius yra kandidatas kėdainių apygardoje Seimo rinkimuose. Todėl įrašas traktuojamas kaip politinė reklama, kuri suskurta autoriaus ir paskelbta neatlygintintinai.