Respublikos Prezidente, Ekscelencijos, Valdai Adamkaus, kolegos, visi dalyviai! Man sakė, kad reikės kalbėti, todėl atsiprašau už keletą minčių apie dabartį. Jeigu rekolekcijos, tai rekolekcijos. Sutinkame atkurtos valstybės 30–metį. Sutinkame, deja, ne santalkoje, ne konsolidacijoje, o sumaištyje.

Panašiai atrodė padėtis prieš 30 metų, kai pralaimėjusieji rinkimus nuo pat pirmojo visumos posėdžio kėlė sumaištį, net reikalaudami atšaukti demokratinių rinkimų rezultatus.

Dabar Seimo patalpas kažkas remontavo, bet pamiršo sutvarkyti vėdinimą. Tai labai primena padėtį valstybėje. Kaip žinote, Seime tevyks posėdžiai, o nusiteikę minėjimui rinksis rytoj, Nepriklausomybės aikštėje, 11 val. ryto. Kils mūsų širdys – sursum corda! – o 12 valandą kils vėliavos. Nekenktų prisidengti čiaudulius.

Iškilmingam posėdžiui ir minėjimui Seime buvau parengęs nedidelę kalbą. Ją, kad nepražūtų pensininko įdirbis, sakysiu tautai rytoj po atviru dangum, o dabar pasidalysiu kitomis mintimis.

Užgriuvusi „karūnos“ bjaurastis, su kuria juokauti neverta, karūnuoja daugelį mūsų virusinių chroniškų ligų.

Tarp jų priminsiu nemeilę, gobšumą ir patyčias iš artimo tavo.

Nemeilė vaikams, nemeilė tėvynei – ko čia dar nematėm? Tėvynė po 30 metų daug kam tebėra pasinaudojimo šaltinis, o ne dirva, į kurią, tavo išpurentą, džiaugsmingai beriamas grūdas. Gerai, kad nors jaunimas junta Tėvynės gynimo prasme. Ginti reikia ir jos garbę. Čia tektų kovoti su mūsų pačių mizerija.

Gobšumo virusas – pagrindinėmis mutacijomis, – kaip antai gobšumas turtui ir gobšumas valdžiai, nebojant priemonių, – formuoja pernelyg daugelio materialistinės visuomenės veikėjų mintis ir siekius.

„Dirbti žmonių gėrybei“, skamba lyg netikroviški giedojimai iš katakombų praeities. Noriai dirbame savo ir būrelio draugų gėrybei, o kitų žmonių – nors ir blogybei.

Jei galime pasilupti savo naudai iš niokojamos, teršiamos mūsų motinos gamtos, tai kodėl nepasilupus? Žiūrėkite, dar yra brandaus miško!

Viešpataujam taip ligi pirmadienio.

Godumas žemei reiškiasi kampuotų vaikinų brigadomis, kurios vėl eina per nusivylusių agrovalstiečių ūkius nešinos banknotų portfeliais ir supirkinėja hektarus vienam kitam sėkmės žemvaldžiui. Kaip kadaise, tik dabar tas žemvaldys jau ne Partija ir Vyriausybė, o turi vardą ir pavardę.

Žemės fondo viešumo įstatymas, kurį Sąjūdis bandė siūlyti prieš šešetą metų, kad visi savininkai būtų aiškūs, pelija nukištas, nė nesvarstomas. Dar vis maga žemelę suglemžti ir parceliuoti. O jūs, artojai, varykit, kur norit – juk laisvė!

Gal todėl kai kurie vargšai broliai pasiilgsta nelaisvės. „O, narve buvo geriau!“

Gobšumas valdžiai ir visko valdymui dabar ištiesė ranką į mūsų Valstybės saugumo departamentą, kurį kitai valstybei, melo imperijai, labai norėtųsi ir griauti, ir užvaldyti. Kad nesipriešintų Lietuvos užvaldymui melu.

Dar yra pagiežos virusas. Tik apsidairykim, kaip smagu Lietuvoje spjaudyti, dergti, tyčiotis. Ne krepšinis, kuriame turim problemų, o patyčios yra mūsų nacionalinis sportas.

Dezinfekuojantis antivirusas čia būtų atjauta, žmoniškumas, padorumas, žmonių brolystė; bet verslininkai to negamina. Tad kas? Mokyklos? – be meilės gyvenimui ir vaikams jos užsidaro.

Nepadės nė ypatingųjų grėsmių komisija, nebent jai vadovautų ir skirstytų užduotis Respublikos prezidentas. Jeigu komisija rimtai imtųsi trijų bjauriųjų grėsmių.

Nemeilė, gobšumas, patyčios.

O baimė ginti Lietuvą, kai jos žudikai grobikai giriasi deržavos pergalėmis ir pavergiamaisiais „išvadavimais“, o laisvės kovų aukos niekinamos?

Vienam agresoriui, negerbdami jo aukų, nė kvietimo atsiprašyti neparašėm.

O baimė ginti Lietuvą nuo mirtinos Astravo grėsmės – tokia nacionalinė diplomatija išvis nesuvokiama.

Tiek ir temylime savo vaikus.

Nemeilė vaikams ir tėvynei, tai Alfa ir Omega. Be šių pamatinių raidžių slankiojam beraščiai ir benamiai. Ilgoji tremtis. Ir svarstyti šią tremtį, išvarymą iš savo sielų, reiktų Seime jau rytoj, nelaukiant rinkimų. Praskaidrinkim kelią jau ateinančiai šviesesnei kartai.

Nepabijokim ištarti ir „tepadeda mums Dievas“.

Problema ta, kad gerasis Dievas turi labai jautrų aparatą, kuriuo skiria, kas prašo nuoširdžiai, pats keisdamasis į gera, o kas tik dėl vaizdelio.

Dievo neapgausim, tik dar labiau, net beviltiškiau nusibausim.

Ačiū už Jūsų dėmesį. Tepadeda mums Dievas.